Metai

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.“

Šios „Pavasario linksmybių“ eilutės jau tapo vienu žinomiausių XVIII a. Europos poeto, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ fragmentų.

„Metai“ – sudėtingas ir mįslingas kūrinys, turintis ne vieną prasminį sluoksnį. Poema gali būti  rakinama įvairiais raktais, įvairiai perskaitoma, suvokiama ir interpretuojama. Pasak  literatūrologo Dariaus Kuolio, pirmiausia „Metus“ galime skaityti kaip religinę, metafizinę  poemą, kurioje pasaulis vaizduojamas kaip Dievo sodas. Pabrėžiamas žmogui duotos  tikrovės šventumas, sakralumas. „Metus“ taip pat įmanoma perskaityti kaip Apšvietos laikų  didaktinę poemą, kuri moko žmones teisingai gyventi, sėkmingai ūkininkauti, kurios teigiami ir neigiami veikėjai įkūnija sektinas dorybes ir vengtinas ydas. Forma kūrinys  primena ilgą eiliuotą pamokslą, pasakėčių pynę. Jame išsakoma prigimtinės žmonių lygybės idėja, ginama žemdirbio žmogiškoji vertė, aukštinamas  jo darbas kaip visuomenės gerovės šaltinis.

„Metai“ – taip pat ir politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Kūrinyje aprašoma Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo. Poemoje vaizduojamos Mažosios Lietuvos kaimo gyvenimas, tradicijos, vertybės ir sunkumai atskleidžiami per skirtingus būrų (valstiečių) charakterius. Pričkus – darbštus, teisingas ir išmintingas. Krizas – sumanus ir sėkmės pasiekęs būras. Selmas – pamaldus, doras, tautiškai susipratęs. Slunkius įkūnija tinginį, Plaučys – apsileidėlis ir nevalyvas. „Metuose“ regimos socialinės problemos ne tokios svetimos šių dienų visuomenei, o išsakomos vertybės – universalios, perduodamos iš kartos į kartą.